SasuHina (Eglaya mokosi lietuviškai)

Na va, pagaliau gavau leidimą šiam FF. Paskaitykit, tikrai nesigailėsit!

Autorės žodis:

SasuHina (mokausi lietuviškai)
________________________________________
Būtent tai, kaip teigia pavadinimas. Versdama Kronikas pastebėjau, kad jau ima šlubuoti mano sintaksė (rezultatas to, jog tiesiogiai lietuviškai nieko nerašau jau beveik trejus metus), todėl nusprendžiau taip pamėginti belenką. Va, atsidariau wordą ir privariau. Jau seniai nerašiau mangos fan-fic (nuo DBZ laikų xD). Negana to, pasirinkau grynai vadinamą "crack pairing" dėl grynai "crack" tikslų. Niekada nebuvau iš tų, kurie moka visas technikas atmintinai, tad nesitikėkit labai tikslaus aprašymo. Taigi, mano pirmas Naruto rašinys, skirtas mano lietuvių kalbos įgūdžiams atgaivinti. Dėl to viskas visiškai sulietuvinta *pasistato skydą Naruto fanų akmenims atremti*.

Ir prašom komentuoti. Man komentarai vietoj sausainių - nulis kalorijų, o poveikis tas pats <3

明日は來るから

--1--

Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko. Kai nieko nematai, tai reiškia vieną iš trijų:

a) apakai;

b) regos sutrikimas laikinas arba sukeltas tam tikrų vaistų;

c) kambary pernelyg tamsu.

Šiuo atveju, ko gero, tiko visi variantai. Negana to, Sasukė gulėjo užsimerkęs ir jo visai nedomino galimybė ką nors pamatyti. Vidurnaktį ir dar žiemą buvo tamsu nors į akį durk. Jis to nežinojo, tačiau danguj nebuvo nė vienos žvaigždės. Dangus buvo aptrauktas tankiu debesų sluoksniu, kuris neleido žemei greitai atšalti, tačiau tuo pat metu ir slėgė kaimo gyventojus. Gatvių žibintai padėjo ne per labiausiai. Dėl slogaus oro paprastai ryški šviesa dabar buvo blausi ir išplaukusi, tarsi kas būtų žiūrėjęs pro apmusijusį butelio stiklą.

Jo palatos langas buvo užtrauktas tamsiomis užuolaidomis, kurios net ir pačią skaisčiausią dieną nebūtų vidun praleidusios saulės spindulių. Tam mažan kambary viskas buvo niūru – baltos sienos, kurios atrodė vaiduokliškos. Spartietiška kėdė greta ligonio lovos ir netgi pats ligonis, kuris labiau priminė giltinę negu jauną vyrą, ką tik įkopusi į trečią dešimtį.

Sasukė buvo aklas. Jau keletą savaičių. Ir nuo to dienos, kai Sakura tarsi viesulas įsiveržė į jo palatą ir, pasinaudojusi čakros kanalais, užspaudė jam regos nervą, jis nė karto nebuvo atmerkęs savo tamsių akių. Akių, kurios jau keletą metų kėlė jam migreną. Jos tai užgesdavo, tai vėl rega patapdavo ryškesnė už bet kurio plėšriojo paukščio. Kai jis su didžiausiais skandalais grįžo į Konohą (prieš tai kelis kartus bandęs ir planavęs savo gimtinę nušluoti nuo žemės paviršiaus), Sasukė stengėsi kaip įmanoma rečiau naudoti šaringaną ir pasitikėti vien savo gendžiutsu bei nindžiutsu, tačiau kraujas buvo tarytum prakeiksmas. Kuo daugiau žinojai, tuo daugiau reikėjo paaukoti, kad galėtum tas žinias išlaikyti ar jomis naudotis.

Aišku, kai kokia nors liga ilgai nepraeina, galiausiai prie jos pripranti ir su susigyveni, tad ilgainiui Sasukės visai nebestebino tai, jog vidury baltos dienos staiga pradingsta rega ir tenka kliautis klausa bei lytėjimu, stengiantis nusigauti namo judria Konohos gatve. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios jis nesiėmė jokių misijų. Galbūt penktoji senė ir būtų jam patikėjusi sunkiausios klasės užduotis, tačiau jis nebuvo taip pametęs galvos dėl savo sugebėjimų, kad aklai siūlytųsi atlikti bet kokį darbą ir rizikuotų misijos sėkme. Galbūt jis buvo individualistas ir nuolat depresuojantis brūdas, tačiau šiek tiek košės galvoj dar turėjo.

Vis dėlto tai ilgai tęstis negalėjo, nes galiausiai tas blondinas viską suprato ir paskundė jį Sakurai. Ta savo ruožtu papasakojo senei ir Sasukė nė pats nepajuto kaip prieš savo valią atsidūrė ligoninėje ir kiekvieną dieną jam teko kęsti pačius įvairius tyrimus bei eksperimentus. Nuo paties paprasčiausio regos patikrinimo uždengus vieną akį žiūrint į geometrijos formų lentelę ant sienos iki pačių nežemiškiausių medikų džiutsu, kurie tik sukeldavo jam alkį arba nenusakomą niežulį nugaroj ties šeštu kairės pusės šonkauliu.

Jis buvo taip pavargęs nuo visko, kad net neturėjo jokio noro prieštarauti. Jis kentė viską tyliai ir nerodydamas jokių teigiamų ar neigiamų emocijų. Jis nė necyptelėjo, kai net ir Hjūgos buvo paprašyti padėti „išgelbėti Učihą Sasukę“, nors įprastomis aplinkybėmis jam būtų ėmusi trūkčioti dešinė akis, o skrandį suėmę žiaurūs spazmai, tačiau dabar jam buvo visiškai vis vien. Jis būtų laisvai galėjęs pasikviesti Sakalo komandą, kuri pastarosiomis dienomis pradėjo vykdyti misijas Konohos užsakymu, prilygstančiam S lygio užduotimis. Tačiau tegu. Jis neturėjo jokio noro jiems trukdyti. Be to, ta beprotė Karin vėl imtų dėl jo svaigti... aišku, po tiek metų jis pamažu ėmė vertinti žmonių rūpestį, bet dabar jis norėjo tik ramybės. Sasukė buvo įsitikinęs, kad galimybių pasveikti labai mažai. Učihą išgydyti galėtų tik kitas Učiha. Bet jis liko vienintelis iš viso klano. Dabar TIKRAI vienintelis. Kakašis gal ir turėjo akį, bet jis nebuvo Učiha.

Tad po kelių mėnesių nevykusių ligos šaltinių paieškų, pasiuntusi visas Hjūgas velniop (Sasukė iš dalies tikėjo, kad tas klanas nė nesistengė padėti, tiesiog pastovėjo keletą dienų prie tyrimų medžiagos vien dėl vaizdo), Sakura nusprendė užspausti jam regos nervą, kad rega toliau neprastėtų, kol ji atras priežastį, kodėl mangekjo taip nevykusiai gadina akis. „Vis tiek anksčiau ar vėliau apaksi, jeigu tavęs neišgydysim,“ tuomet pasakė ji. „Tai koks skirtumas – dabar truputį pabūti aklu, ar paskui gyvent tamsoj visą gyvenimą?“

Jis tik gūžtelėjo ir leidosi apakinamas. Ji bent jau nebebuvo panaši į tą dėl jo pakvaišusią mergiūkštę iš nindzių akademijos. Ji į viską žiūrėjo labai profesionaliai ir tikrai nuoširdžiai stengėsi išsiaiškinti, kas blogai. Ji gyveno toliau. Kvailys blondinas gyveno toliau. Visas prakeiktas Konohos kaimas gyveno toliau. Jis buvo sustojęs laike.

***

Sakura pasitrynė pavargusias akis ir pažvelgė pro langą. Vėl snigo. Dideliais gražiais kąsniais. Snaigės ginė viena kitą, lengvai pleveno virš Konohos tamsią žiemos naktį, nuklodamos kaimą baltu puriu šaltu patalu, kurio grožis buvo daugiau negu apgaulingas. Ji atsiduso ir vėl sutelkė visą dėmesį į šūsnį popierių sau ant stalo. Dabar, kai ji buvo Konohos ligoninės vyriausiojo mediko pavaduotoja, darbo apimtis išaugo dvigubai, tačiau tai iš esmės reiškė, kad jai ant galvos buvo kraunami visi popierizmai. Kartais būdavo dienų, kai ji norėdavo tiesiog sugniaužti kumštį ir iš visų jėgų suvaryti tas popierių krūvas į ligoninės grindis, bet tai būtų sukėlę grėsmę ir viso ligoninės pastato saugumui, tad ji šiaip ne taip susitvardydavo ir rašydavo toliau.

O dar tas Sasukės atvejis. Ji nenorėjo pripažinti, kad nežino ligos priežasties. Juk turėjo būti kažkoks pagrindas. Kažkokia užuomina, paslėpta jo rainelėj, ar akių dugne, kraujyje ar DNR. O gal jai tiesiog trūko žinių kraujo ribų srityje. Dėl to ji prašė Hjūgų pagalbos, tikėdamasi, jog bent jau Nedžis ar Hinata padės įtikinti senas nesukalbamas klano galvas padėti buvusiam bendražygiui (arba buvusiam išdavikui, dauguma vis dėlto laikėsi pastarosios nuomonės). Galų gale, juk buvo tikima, kad šaringanas atsirado iš bjakugano. Tačiau jaunajai kartai nė nebuvo leista prieiti prie Učihos. Seniai tik pastovėjo keletą kartų, stebėdami tyrimus, ir galiausiai pasitraukė, mestelėję keletą labai abstrakčių ir dviprasmiškų patarimų.

Sakura negalėjo jų kaltinti. Učiha su aukšto lygio mangekjo šaringanu buvo labai parankus, tačiau nestabilus ginklas, kita vertus aklas Učiha buvo niekam nepavojingas vidutinės klasės džioninas ir neišsemiamas informacijos šaltinis. Ypač dabar, kai jis paklaustas atsakydavo į visus su bet kuria jam žinoma technika susijusius klausimus. Kol neliesdavai jo paties, Učiha buvo romus ir tingus kaip per daug prisirijęs leopardas.

Sakura pasirašė ant dar vieno blanko ir užkišo už ausies neklusnias sruogas. Rožiniai plaukai vėl siekė alkūnes ir ji rimtai svarstė galimybę juos gerokai patrumpinti grynais praktiniais sumetimais. Viena, jie kartais kliudė misijose ir darbe. Antra, ji darėsi vis panašesnė į Penktąją, o būti lyginama su savo mokytoja ji nenorėjo. Juolab kad Naruto nuolat uoliai primindavo, kad „iki babos Tsunadės papų tau dar reiktų daaugt.. gal išgerk kokio gėralo?“

Medikė perlaužė pieštuką į dvi lygias dalis ir nustebusi pažvelgė sau į delną. Na va, ir vėl užsigalvojo. Ji papurtė galvą ir atsistojo. Jos kabinetas buvo erdvus, tačiau be visų tų spintų su galybe segtuvų ir knygų, jis būtų buvęs dar didesnis. Ji kartais norėjo turėti kokį nors mechaninį įtaisą ar informacijos saugojimo laikmeną, ne ką didesnę už jos mažąjį pirštelį ar bent jau žmogaus galvos dydžio. Reikės apie užsiminti Konohos mokslininkams. Užteks tobulinti nindžiutsu. Reikia pagalvoti apie techniką.

Ji užgesino stalinę lempą ir pakilo nuo kėdės su keliais dokumentų segtuvais, ketindama nunešti juos į viršininko kabinetą ir dar prieš išeidama aplankyti Učihą Sasukę. Tiesą pasakius, ji būtų mielai praleidusi tą paskutinį apsilankymą, tačiau reikėjo stebėti jo sveikatos rodiklius, be to ji buvo pažadėjusi Naruto užmesti akį į jų buvusį komandos draugą. Tai nebuvo jos pareiga ar prievolė, tiesiog jis nuolatos būdavo vienas. Vienas ir visiškoje tamsoje. Turėjo būti baisu.

Sakura šyptelėjo. Žodžio „baisu“, ko gero, nebuvo Sasukės individualiame žodyne. Tačiau eidama savo kabineto durų link, ji pajuto, kaip iš nerimo jai susitraukė skrandis. Mergina žinojo kodėl. Ji bijojo pamačiusi Sasukę pajusti jam gailestį. Ji bijojo, kad jis pajus jos gailestį. Ji praleido su juo pernelyg daug metų, kad nežinotų, jog gailestis jį prislėgtų dar labiau.

Kai ji jau siekė durų rankenos pasigirdo tylus beldimas. Sakura nustebusi atidarė duris ir susidūrė su permatomomis rūko spalvos akimis. Hinata nustūmė apsnigtą, kailiais apsiūtą gobtuvą atgal ir nedrąsiai šyptelėjo.

– Hinata-čan? – sumirksėjo Sakura.

– Sakura-čan, - Hinata prasisegė pūkinę striukę ir ištraukė tamsiai mėlyną sąsiuvinį, - aš nurašiau skyrių apie kraujo ribas iš knygos apie mūsų klaną, kaip ir žadėjau, - ji ištiesė sąsiuvinį Sakurai, - tikiuosi, padės.

Sakura priblokšta paėmė sąsiuvinį ir atsivertė pirmą puslapį. Tvarkinga Hinatos rašysena bėgo eilutės apie akių sandarą ir ypatingus tam tikrų klanų sugebėjimus. Ji prisiminė, kad Hinata buvo žadėjusi paieškoti kokių nors žinių apie tai, kas padėtų Sasukei, bet ji turėjo būti atsargi, kad nesukeltų tėvo įtarimo. Visi šeimoj iškart būtų supratę, kad klano įpėdinė bando padėti Učihai. Nuo pažado iki jo išpildymo praėjo pora savaičių. Staiga Sakura panoro, kad pasaulyje būtų daugiau tokių žmonių kaip Hinata, kurie padeda tau nesitikėdami sulaukti jokio atlygio, padeda tau vien todėl, kad jie yra geri iš prigimties.

– Dėkui tau labai... – tyliai ištarė Sakura, varydama sąsiuvinį. Ji prikando lūpą, bandydama sutramdyti pamažu gerkle kylantį gniužulą.

– Ar... ar viskas gerai? – per kelis metus Hinata išmoko nebemikčioti net Naruto akivaizdoje, tačiau ji vis dar kalbėdavo labai tyliai ir nedrąsiai.

– Tiesą pasakius... – Sakura atsirėmė į duris ir pažvelgė į merginą priešais. Jos niekuomet nebuvo pakankamai artimos. Hinata – tai ne Ino, tačiau kažkas toj tamsiaplaukėj tiesiog vertė ja pasitikėti. – Nenoriu eiti į jo palatą... nenoriu imti jo gailėtis, - Hinata nuleido galvą, kai Sakuros turkio spalvos akys ėmė blizgėti, - bet ir nenoriu, kad jis būtų vienas... o dar reikia popierius vadui priduot... – ji staiga atkuto. – Ar tau įvesta komendanto valanda?

– Prašau? – Hinata nustebusi pakėlė akis. – Aš... man... nėra jokios komendanto valandos. Aš... pilnametė.

– Gal galėtum bent trumpam su juo pabūti? – Sakura suėmė viena ranka Hinatos delnus. – Mane tai jau ima slėgti, neiškęsiu dar vienos nakties.

– Aš? – Hinata sumirksėjo. – Bet aš... aš jo nė dorai nepažįstu... gyvenime nesu su juo dorai kalbėjusis...

– Kalbėtis nereikia, - Sakura papurtė galvą, - tiesiog pasėdėk šalia, prašau? Bent dešimt minučių. Labai prašau, - Hinata gurktelėjo, kai tos melsvai žalios akys įsmigo tiesiai į ją.

– G-gerai.

---
All credits to Eglaya

visai nieko,si buvo idomu skaityt ;))

--2--

Ilgame koridoriuje degė vos trys šviesos. Elektros lemputės vargiai vykdė savo pareigas, nes sienos buvo apsitraukusios blausia melsvai žalios šviesos plėvele, kuri net ir patį drąsiausią žmogų būtų privertusi jaustis klaustrofobiku.

Hinata stipriai susisiautė į savo pūkinę striukę ir susigūžusi lėtai pajudėjo pirmyn, nekantriai skaičiuodama duris iš kairės. Pacientų pavardės šmėkščiojo jai priešais akis. Tanaka Noriko, Lokon Stratos, Matsumoto Rangiku, Sugihara Kai... Hinata stabtelėjo. „Učiha Sasukė“. Ji stovėjo priešais uždarytas pilkšvos spalvos duris ir spoksojo į bepradedančius luptis dažus.

Atsisveikinusi su Sakura netoli jos viršininko kabineto ir lipdama laiptais į ketvirtą ligoninės aukštą, Hinata jautėsi tarsi skersti vedamas veršelis, kuris visai nesipriešina. Jai pačiai keisčiausia buvo tai, jog ji nė nebandė klausti savęs, kodėl taip daro. Kodėl ji sutiko išpildyti Sakuros prašymą. Ji buvo inertiškas žmogus ir iškritusi iš nustatyto ritmo Hinata pasimesdavo ir jausdavosi it nesava. Ją išvesdavo iš pusiausvyros bet kokie pasikeitę planai, net jeigu tai būtų ne laiku gatvėje sutiktas žmogus ar į kiemą įbėgęs šuo.

Žinoma, kartais tos staigmenos būdavo malonios, kartais ne per labiausiai, tačiau jos visos turėjo vieną bendrą bruožą – užklupus staigmenoms Hinata akimirksniu pasimesdavo. Ji pasimetė, kai Nedžis nelauktai nupirko jai retų gydomųjų augalų sėklų, kurių ji seniai norėjo, tačiau niekam apie tai nebuvo prasitarusi. Ji pasimetė, kai Konohos gatvėje ją sustabdė svetimšalis ir paklausė kelio svetima kalba, kurią ji mokėjo, tačiau tą akimirką negalėjo nė liežuvio apversti. Ji pasimetė, kai kirpėja vieną dieną gerokai patrumpino jos kirpčiukus ir dabar ji nešiojo savo ilgus plaukus persiskyrusi kairėje pusėje, o įžambiai nukirpti kirpčiukai nuožulniai krito ant dešinio antakio, dešinės akies kampo ir galiausiai – skruostikaulių.

Ji pasimetė. Nes jai atrodė nemandagu brautis į žmogaus privačią erdvę lyg perkūnui iš giedro dangaus, net jeigu tas žmogus serga ir yra visiškai vienas. Hinata buvo iš tų, kurie mokėjo vertinti vienatvę. Kita vertus, ji buvo ir iš tų, kurie laikosi duoto žodžio, tad tu nors persiplėšk, bet vieną iš principų vis tiek reikės paminti. O kadangi namuose jos vis tiek dabar niekas nelaukė, Hinata nusprendė, kad penkias minutes ramiai pasėdėti miegančio žmogaus palatoje tikrai niekam nepakenks.

Siekdama durų rankenos ji dar pasigailėjo neatnešusi kokių nors lauktuvių. Juk galėjo stabtelėti koridoriuje prie gėrimų ar sausainių automatų ir ko nors nupirkti. Hinata liūdnai šyptelėjo, jos protas vaikščiojo jai iš paskos, kaip visada. Ir, pasukusi durų rankeną, ji atidarė duris.

Visiška tamsa jos nenustebino, tačiau tvankus oras prislėgė. Ji girdėjo palatoje veikiantį oro kondicionierių, tačiau tas daiktas kažkodėl visiškai nevykdė savo pareigų. Kaip ir elektros lemputės. Ko gero, žiemą net ir elektros prietaisai neturėjo jokio noro dirbti. Tad nebuvo jokio reikalo ieškoti šviesos jungiklio ir pačioje palatoje.

Hinatos skruostus išvagojo smulkios ir siauros kraujagyslės, kai ji aktyvavo savo bjakuganą. Kambario vaizdas pasidarė panašus į negatyvą, tačiau dabar ji viską matė kuo puikiausiai. Ji nedrąsiai įėjo vidun ir dirstelėjo kairėn į paciento lovą. Sasukė gulėjo ant nugaros užmerkęs akis ir giliai bei retai kvėpavo. Miega, pagalvojo Hinata patraukdama prie lango.

Ji nedirbo ligoninėje ir nebuvo tokia gera medikė kaip Sakura, tačiau net ir labiausiai neišprususiam žmogui buvo aišku, jog šviežias oras geriau už priplėkusį, tad, priėjusi prie palangės, ištiesė ranką ir tyliai pravėrė mažiausią orlaidę. Vos vos. Ir vis dėlto gaivus ir kiek žvarbokas žiemos oras lengvai įskriejo vidun. Susirūpinusi, Hinata vėl nuėjo prie durų ir patikrino, ar gerai jas uždarė, kad kartais nebūtų palikusi skersvėjo. Ji net per savo storo pado batus jautė nuo šildomų grindų sklindančią šilumą, bet net ir mažiausias skersvėjis galėjo būti mirtinai pavojingas sunkiam ligoniui. Aišku, Sasukės bėdos glūdėjo ne plaučiuose, bet vis tiek. Hinata nenorėjo, kad jo būklė pablogėtų jos apsilankymo metu.

Darėsi vis šilčiau, tad Hinata nusivilko striukę, likdama su megztiniu aukštu kaklu, ir pakabino ją ant kėdės, stovinčios greta paciento naktinio staliuko, ranktūrio. Ji pati kurį laiką dairėsi po skurdaus interjero palatą, o paskui galiausiai pati prisėdo ant paties kėdės krašto ir padėjo sau ant kelių rankas.

Kelias minutes ji sėdėjo sutelkusi dėmesį į langą ir į už stiklo krentantį sniegą. Palatoje buvo tylu ramu. Net Sasukės kvėpavimas buvo vos girdėti. Tarsi jo čia nė nebūtų buvę. Hinata nenorom atsisuko į jį ir nužvelgė nuo galvos iki kojų. Bjakuganas gerokai iškreipė tikrovės vaizdą, tačiau ji greitai sudėjo visus taškus ant „i“ (arba, apvertė juos 180° kampu) ir pakreipė galvą, stengdamasi įsižiūrėti į jo bruožus.

Per visus tuos metus vienintelis dalykas, kuris nebuvo pasikeitęs tai – Učihos Sasukės šukuosena. Jeigu neskaičiuosim išnykusio skyrimo per vidurį ir nejučia atsiradusių kirpčių. Visa kita... vienintelis kiek aiškesnis Sasukės atvaizdas, išlikęs Hinatos galvoje buvo dar iš Nindzių akademijos laikų, kai jis buvo paslaptingas, tačiau vis dar teigiamas, personažas. Berniukas genijus, kuris kasdien sulaukdavo bent kelių meilės laiškų. Hinata apie jį žinojo iš esmės dėl to, kad jis buvo toje pačioje komandoje drauge su Naruto. Pats Sasukė jai atrodė niūrus ir užsisklendęs. Ir ji neturėjo jokios priežasties bandyti ką nors kada nors atskleisti. Sasukė jai buvo... neįdomus. Paprasčiausiai nedomino.

Ir štai dabar ji sėdėjo greta žmogaus, apie kurį neturėjo nė menkiausio supratimo. Atseit reikėjo bent kiek su juo pabūti, kad jis pajustų greta kitą žmogų, sudaryti jam kompaniją, bet Hinata nė nenumanė, kaip tai padaryti. Kita vertus tai, jog jos sudėtingame mechanizme, vadinamame smegenimis, nebuvo nė menkiausios emocijos skirtos Sasukei, buvo ir teigiamas dalykas, nes ji bent jau nejautė gailesčio, kurio taip bijojo Sakura.

Jos akys nuslydo jo išsišovusiais skruostikauliais ir griežtu žandikauliu. Jis iki pat krūtinės buvo apmuturiuotas balta antklode ir tik tvirtos blyškios rankos buvo lovos paviršiuje. Kraujagyslės ant Hinatos skruostų dar labiau išsikerojo, kai ji ėmė tikrinti jo čakros kanalus. Reikėjo tik vieno žvilgtelėjimo, kad atrastų Sakuros užspaustą regos nervą ir apylanką, kuria čakra, aptikusi kliūtį ir ją apėjusi, tekėjo toliau. Praktiškai Hinata negalėjo aptikti jokių kitų anomalijų ir ji sumirksėjo, prarasdama koncentraciją. Keista.

Ji nudūrė žemyn akis. Pradinė šaringano akies sandara turėjo būti panaši į bjakugano. Galbūt reikėjo apžiūrai skirti daugiau laiko, tačiau net ir iš pirmo žvilgsnio suglumusi Hinata turėjo pripažinti, jog iš esmės nieko blogo jo akyse rasti negalėjai. Tarsi ta liga išvis buvo pramanas. Nebent... nebent jis pats nenorėjo pasveikti.

Hinata atsiduso ir pasižiūrėjo į laikrodį. Ji jau sėdėjo čia septynias minutes. Net negalėjai pagalvot, kad tiek ilgai bjakuganu apžiūrinėjo Učihą Sasukę. Galbūt ji tiesiog bandė kaip įmanoma daugiau įsiminti, kad paskui galėtų paieškoti daugiau informacijos apie kraujo ribų akių ligas savo šeimos bibliotekoje. Nepasakytum, kad ją labai jaudino Sasukės likimas. Žinoma, ji buvo gailestingos širdies žmogus ir ji niekam nelinkėjo kančių, tačiau dėl Sasukės labiausiai iš proto ėjo Naruto (nors jis ir stengėsi apsimesti, kad Učiha jo nejaudina), o dėl Naruto Hinata buvo pasirengusi pasistengti labiau negu reikia. Tyliai, ramiai ir atkakliai. Taip, kaip moka tik Hjūga Hinata.

Laikrodžio minutinė rodyklė pajudėjo dar per vieną padalą, skelbdama, jog dešimt pažadėtų minučių jau praėjo. Hinata pakilo nuo kėdės ir priėjo arčiau lovos. Ji pažvelgė žemyn į ramų Sasukės veidą ir nusprendė paslapčia padėti jam. Kad Sakura taip nebesijaudintų. Ir Naruto. Kad Naruto ir vėl galėtų išsišiepti nuo ausies iki ausies.

Hinata nejučia linktelėjo ir pasisuko eiti. Ji vos necyptelėjo, kai jos dešinį riešą surakino tvirti gniaužtai.

– Tu – ne Sakura, - išgirdo ji tariant. Balsas buvo tingus ir duslus, atpratęs nuo kalbėjimo.

Hinata atsisuko. Sasukė buvo kone persisvėręs per lovos kraštą. Jo ilgi stiprūs pirštai gniaužė jos riešą, o Učiha žiūrėjo į ją juodomis, nieko nematančiomis akimis.

-------------
All credits to Eglaya

kokiam?;DD

--3--

Dėl bjakugano jo akys atrodė baltos kaip sniegas. To ji nebuvo numačiusi ir akimirksniu tai išmušė ją iš pusiausvyros. Hinata dezaktyvavo bjakuganą, kad balti dideli tušti obuoliai jos netrikdytų. Vaizdas akimirksniu aptemo, tačiau ji vis dar galėjo įžiūrėti jo siluetą.

Užuot bėgusi kuo toliau nuo jo iš šitos palatos, kaip akis išdegusi, Hinata šiek tiek padvejojusi suėmė laisva ranka jo pirštus ant savo riešo. Tik prisilietusi prie jo kita ranka ji pajuto, kokie vėsūs jo pirštai. Hinata stipriau apėmė jo plaštaką ir atitraukė ją nuo savo riešo. Nežinia kodėl jos visai nenustebino tai, jog jis nesipriešino. Tiesiog klusniai atsigulė į lovą ir nieko nesakė, kai Hinata jį apklojo ir atsargiai padėjo ją prieš tai sulaikiusią ranką jam prie šono. Jos judesiai buvo lėti, tačiau nevangūs.

– Aš... Hinata, - pasakė ji, ištiesinusi antklodės klostes. Ji girdėjo, kaip jis lėtai nurijo seiles.

– Hjūga, - net jei tai ir buvo klausimas, jo intonacija buvo plokščia kaip jūros dugne plaukiojanti žuvis.

Hinata kurį laiką žiūrėjo į bejausmį Učihos veidą ir į lubas įsmeigtas akis. Paskui ji vėl atsisėdo ant kėdės, tarsi ją kas būtų už uodegikaulio traukęs žemyn.

– Kodėl? – dar vienas bejausmis žodis išsiveržė jam iš krūtinės ir Hinata pasigailėjo nieko neatnešusi jam atsigerti. Vien tai, kaip jis praverdavo ir vėl užčiaupdavo burną, liudijo, kad jo gerklė sausa kaip pati karščiausia dykuma.

– Taip išėjo, - atsakė ji, nes ir pati Hinata nežinojo atsakymo į jo klausimą,- Sakura turėjo sutvarkyti kažkokius dokumentus... – ji ketino dar ką nors pridurti, bet nelauktas Sasukės „či“ ją nutraukė.

Ne kartą pasitaikė žmonių, laikančių ją nuobodžia ar erzinančia, tad Hinata nė nekrūptelėjo ir iškart nutilo, išgirdusi Sasukę išleidžiant paniekos kupiną garsą. Bet, nepajutusi nuo jo sklindančio priešiškumo, netrukus ji suvokė, kad tokią reakciją sukėlė ne tai, kad ji šnekėjo, o jos atsakymo turinys, kuris neturėjo su ja nieko bendra.

– Tai ji pagaliau pasidavė, - ištarė Sasukė ir Hinata nustebo jo balse išgirdusi palengvėjimą.

Hinata suraukė antakius. Jis tikrai buvo panašus į ligonį, kuris nenori pasveikti, nes mano, jog savo ligos nusipelnė. Tokia situacija Hinatai buvo pažįstama, bet toks požiūris ne per geriausiai derėjo su Učihos reputacija. Galėjai pamanyti, kad jis save baudžia, kad tai savotiškas atgailos būdas.

– Nemanau, kad Sakura pasidavė, - Hinata papurtė galvą, nepaisydama to, jog Sasukė negalėjo jos matyti, - ji draugo bėdoj nepaliktų.

Ji nutilo sulaukusi dar vieno Sasukės „či“. Jis nusuko galvą į sienos pusę ir Hinata pamanė, jog tai ženklas išeiti, bet tas žmogus... jo požiūris buvo toks keistas, kad ji nusprendė pabūti čia dar kelias minutes. Keistas jis buvo todėl, kad visi... na gerai, ne visi, bet kelios iškilios ir svarbios, aukšto rango Konohos nindzės kaip įmanydamos stengėsi išgelbėti jo akis. Jis turėjo žmonių, kuriems buvo svarbus. Žmonių, kurie dėl jo galėjo ugnį ir vandenį pereiti. Bet jis visai to nevertino. Net neatrodė, kad jis bendradarbiautų su gydytojais, neskaičiuojant tų sausų atsakymų į klausimą skauda ar ne. Jis prieštaravo pats sau – liko ligoninėje, leidosi apakinamas, nors rezultatas ir tikslas jam mažiausiai rūpėjo. Tarsi jis mirtų iš nuobodulio ir daugiau neturėtų kas veikti.

Ji sėdėjo ir žiūrėjo į jį galvodama, ką sakyti, tačiau laikas bėgo, o žodžiai taip ir liko neištarti. Tiesiog niekas neatėjo į galvą. Ji mintyse girdėjo jį atsainiai atmetantį bet kokį jos pasiūlymą arba išvis tylintį tarsi liežuvį prarijus. Hinata visuomet žinojo, kad ji turi problemų (ypač dėl nevisavertiškumo komplekso), tačiau šitam veikėjui tikrai reikėjo psichologų, o gal netgi ir psichiatrų, pagalbos. Vaikystėje patirta trauma taip sujaukė jo protą, kad jis jau niekuomet nebesugebėtų pritapti Konohos bendruomenėje.

Jeigu kas jam galėtų įrodyti, kad dar daug nepadaryta, daug nepamatyta... Galbūt jis pabustų iš to letargo. Bet jei net Naruto nesugeba įkrėsti jam sveiko proto (fiziškai ir kitokiom priemonėm), Hinata nelabai įsivaizdavo, kas pajėgtų prasimušti pro jo storą odą.

Jis vėl įkvėpė ir Hinata galėjo girdėti, kaip įkvepiamas oras tiesiog drasko jo sausą gerklę. Tai atitraukė jos dėmesį nuo smegenis žalojančių filosofinių-teorinių minčių ir leido susikaupti ties daug praktiškesniais dalykais.

Ji pakilo nuo kėdės.

– Tuojau grįšiu, - pasakė ir išėjo pro duris.

Jeigu tai būtų buvęs keliais metais jaunesnis Sasukė, jis dar būtų leptelėjęs „gali ir negrįžti“ arba „koks skirtumas“, arba (gerai suduotas per galvą) „kur eini?“. Tačiau dabar jis tik vėl atsisuko veidu į lubas, piešdamas mintyse balta vaškine kreidele įvairiausias formas ant to juodos drobės, kuri dabar buvo visur aplinkui.

Jis nebijojo tamsos. Jis nebijojo nieko. Jis nebeturėjo, ko prarasti. Ir nebenorėjo nieko. Iš dalies ta tamsa netgi buvo jauki ir viliojanti. Jis gulėjo atpalaidavęs visus raumenis ir gailėjosi tik viena – kad jis vis dar viską girdi ir jaučia. Per pastarąsias kelias savaites klausa paaštrėjo tiek, kad jis, būdamas palatoje, galėjo girdėti tyliai beeinančias slauges koridoriaus gale. Tai erzino. Ir kartais mėšlungis sutraukdavo dešinę blauzdą. Tai irgi erzino. Tik štai kur bėda – kad nieko nebegirdėtum reikėjo arba nusižudyti, arba paprašyti, kad tau sukeltų komą.

O Sasukė niekuomet savižudybės nelaikė išeitimi. Jis jau geriau būtų save kasdien kankinęs ta pačia neįdomia veikla, negu greitai save pribaigęs. Jis nemanė turįs teisę į savižudybę.

Klausa ir vėl pareiškė apie savo egzistavimą, kai Sasukės galva ėmė pulsuoti nuo duslaus tuksenimo kažkur toli koridoriaus gale. Tai buvo moters žingsniai ir, kadangi jis jau prieš tai buvo girdėjęs ją ateinant, Sasukė iškart suprato, jog tai Hjūga. Tiesą pasakius, jos pasirodymas buvo toks keistas, toks netikėtas ir atsitiktinis, kad netgi... įdomus. Tarsi aklai automato parinkta daina garso takeliui. Tarsi šviežio oro gurkšnis.

Sasukė giliai įkvėpė pro nosį. Tarp viso įkvėpto tūrio jautėsi ir dalelė iš lauko atėjusio šaltuko. Jis visuomet Hjūgas asocijuodavo su šalčiu. Tikriausiai dėl jų akių. Jeigu Učihos buvo ugnis, tai Hjūgos buvo nesuskaldomas ledas. Tik šiandien viskas tarsi buvo pasisukę 180 laipsnių kampu. Pats Sasukė jautė, kad jo kūnas ir visa kūno skysčių cirkuliacija sustingusi, o jis pats tik guli tarsi vegetuojantis ligonis. Kita vertus Hjūgos rankos, kai ji prie jo prisilietė buvo šiltos ir nedalykiškos. Jos visiškai nepriminė Sakuros rankų, kurios liudijo patirtį ir profesionalumą, nepriminė ir slaugių, bei daktarų rankų, kurie tik vykdė savo pareigas.

Hjūga nebandė jo gydyti ir kol kas nerodė jokių požymių, kad norėtų išgelbėti jo akis ar tiesiog pasakyti eilinę padrąsinamąją kalbą, kurių jis jau buvo prisiklausęs šimtus ir lygiai tiek pat kartų norėjo išmalti kalbančiajam snukį. Kol kas ji buvo pakankamai tyli. Ir jis nusprendė, kad kuriam laikui pabandys ją pakęsti. Jeigu tik ji neužtruks čia per ilgai.

Durys atsivėrė ir Sasukė girdėjo, kaip Hjūga įėjo vidun bei vėl prisėdo ant kėdės priešais jo lovą. Minkštai sučiužėjo drabužiai ir pagal tai jis nusprendė, jog kad ir ką ji dėvi, tai yra labai laisva ir visai nevaržo judesių. Jis sukando žandikaulį, išgirdęs ją atsikrenkščiant.

– Vandens automatas buvo tuščias, - prabilo ji savo tyliu, ausų nerėžiančiu balsu, - tai paėmiau du pakelius sulčių – persikų ir pomidorų... – ji stipriau sugniaužė kartoninius pakelius rankose. – Kurios labiau tiktų? Atsiprašau, jeigu pasirinkimas ne per geriausias, bet buvo tik dviejų rūšių...

Iš tiesų gaiviųjų gėrimų aparate dar buvo likę ir morkų sulčių, tačiau Hinata pamanė, jog nešti morkų sulčių aklam žmogui yra pernelyg groteskiška.

– Aš neištroškęs, - sugergždė jis.

– Jūsų balsas liudija ką kitką, Učiha-san, - dar tyliau pasakė Hinata ir atidžiai stebėjo jo veidą, kai jis susiraukė jai prabilus pernelyg taisyklinga oficialia kalba. Bet ji kitaip negalėjo. Taip buvo išmokyta. Be to, jam buvo nebe dvylika metų, kad galėtų lyg iš niekur nieko imti vadinti jį Sasuke-kun.

Hinata nuleido galvą ir įsmeigė akis sau į kelius, sėdėdama tyliai tarsi pelė po šluota. Kažkuris nervas giliai Sasukės galvoje ėmė trūkčioti. Jis suprato, kad Hjūga gal ir baikšti mėmė, bet užsispyrimo gali turėti kone daugiau už Sakurą ir ji tikrai nepaliks jo ramybėj ir neišeis, kol jis neišgers bent vieno pakelio prakeiktų sulčių.

Sasukė atsiduso ir lėtai, centimetras po centimetro atsisėdo lovoje. Hinata nustebusi pakėlė akis. Jis ištiesė į ją dešinę ranką delnu į viršų.

– Pomidorų, - pasakė.

Hinata greitai, be jokios gaišaties, išlupo nedidelį šiaudelį ir įkišo jį į pakelį pro tam skirtą skylutę pakelio viršuje, prieš tai ją pradūrusi. Tuomet ji atsargiai ištiesė pakelį į priekį, ketindama įduoti jį Sasukei, tačiau dėl visa pikta, ji dar suėmė jo delną iš apačios laisvąja ranka, kad jis netyčia neišmestų sulčių ant žemės, neteisingai jas apglėbęs.

Nuo vėsaus sulčių pakelio Sasukės ranka perbėgo šiurpas. Na, jis bent jau manė, kad tai buvo dėl sulčių pakelio. Jis lėtai priartino gėrimą prie burnos, suėmęs pakelį abiem rankom, kol galiausiai užčiuopė lūpomis šiaudelį ir pamažu išsiurbė kiekvieną viduje buvusį mililitrą. Tuo metu Hinata pagalvojo, kad jam tikriausiai negerai ne tik su rega, bet ir su kraujo apytaka, nes jo lūpos buvo be galo blyškios, beveik tokio pat atspalvio kaip ir jo oda. Žinoma, tokiom tamsoj buvo sunku skirti atspalvius, tačiau vien tai, kad negalėjau pasakyti, kur baigiasi oda ir kur prasideda lūpos, ją šiek tiek trikdė.

Išgėręs Sasukė atsainiai ištiesė tuščią pakelį Hinatai ir iškart vėl atsigulė, vos tik tuščia kartoninė dėžutė atsidūrė jos rankose. Hinata linktelėjo truputį savimi patenkinta ir pakilo nuo kėdės, dabar jau tikrai ketindama eiti namo. Ji paėmė nuo kėdės atlošo savo pūkinę striukę, sukišo tuščią pakelį sau į kišenę, ir pamažu apsivilko čežantį drabužį.

Užsitraukusi užtrauktuką, ji patraukė prie lango, ketindama uždaryti orlaidę.

– Palik, - pasigirdo toks pat abejingas, tačiau jau nebe toks vangus balsas.

Hinata atitraukė ranką ir padėjo likusį, persikų sulčių pakelį ant palangės. Ji pamažu perėjo per palatą ir stabtelėjo jau uždėjusi delną ant durų rankenos. Sasukės niekas nelanko, pagalvojo ji. Naruto išvykęs į misiją, nes Ketvirtojo sūnus buvo paklausi prekė, kurią Penktoji stengėsi kaip dažniau parduoti arba išnuomoti, o kitų draugų, kurie lankytų jį ne iš pareigos Sasukė kaip ir neturi. Ir šeimos neturi.

Hjūgų klanas Hinatai dažnai atrodydavo kaip kalėjimas, tačiau kita vertus, būti visiškai vienam irgi ne pyragai. Ji nedrįso nieko sakyti, bet ir išeiti šitaip negalėjo. Hinata stipriau suspaudė durų rankeną.

– Kalbėk, - ji kone krūptelėjo, išgirdusi ganėtinai įsakmų Učihos balsą.

Sasukei jau atsibodo laukti, kol ji prabils. Jam nereikėjo visko matyti, jog suprastų, kad nepasakiusi savo, ji niekur iš čia neis. O dėl šventos ramybės jis galėjo išklausyti bet kokią Hjūgos nesąmonę.

– Aš... aš, ko gero, kada vėl ateisiu pasimatyti su Sakura, - kiek dvejodama pradėjo ji, - gal... gal jum— tau ko nors atnešti? Ko nors, ko ligoninė neduoda...

Sasukė užsimerkė ir kreivai vyptelėjo, stebėdamasis nuolankiu Hjūgų įpėdinės būdu.

– Jo, šviežių pomidorų.

Hinata linktelėjo ir tyliai pasišalino iš palatos, uždarydama paskui save duris. Tik koridoriuje užsitraukusi ant galvos kailiais apmuštą gobtuvą ji staiga susivokė – iš kur ji viduržiemy ištrauks šviežių pomidorų?

----------------------------------------------------------------------------------------------------

All credits to Eglaya

-4--

Kai už trečio posūkio į kairę ji vėl atsitrenkė į sieną, tai jau pasidarė nebejuokinga ir Hinata, sėdėdama ant grindų ir trinkdama sumuštą kaktą, atsimerkė. Ji nė pati dorai nesuvokė, kodėl vos tik grįžusi namo iš miestelio centro užsimerkė ir ėmė aklai klaidžioti po Hjūgų valdas. Atrodytų, visą gyvenimą praleidęs tuose pačiuose namuose, turėtum pažinoti juos kaip savo penkis pirštus ir net aklinoj tamsoj rasti kelią į savo kambarį, tačiau Hinata vis neapskaičiuodavo žingsnio ar kito ir atsitrenkdavo į kokią pertvarą.

Tuomet pro šalį ėję atšakos šeimos nariai tik keistai ją nužvelgdavo, ko gero, galvodami, kad su tokia įpėdine Hjūgoms greitai bus galas. Tačiau Hinatai nerūpėjo. Visų pirma įpėdinės vardas daugiau figūravo, taip sakant, „ant popieriaus“. Taip, oficialiai ji vis dar buvo būsima viso klano galva, tačiau Hinata jau seniai nebetikėjo, kad ilgainiui šeimos vairas bus patikėtas jai. Aišku, kautis ji mokėjo ir buvo pakankamai stipri, ypač po to, kai prieš porą metų ją pradėjo treniruoti Nedžis, tačiau jos stiprioji pusė vis dėlto glūdėjo medicinoje ir sodininkystėje, o su nindzių, kurios buvo žudymo įrankiai, gyvenimu tai nelabai siejosi. Aišku, mediko sugebėjimai buvo svarbūs, tačiau kaip ir visos labai tradicinės šeimos (ar tautos), Hjūgas sunkiai galėjai išjudinti iš seniai pagautos inercijos. Kitokius negu kovos įgūdžius jie menkai tevertino. Jau vien tai, kad Nedžis buvo laukiamas pagrindinės šeimos pasitarimuose buvo pakankamai didelis pokytis senių mąstyme. Dar vienam jie kol kas dar nebuvo pasirengę.

Negana to, Hanabi pasižymėjo daug labiau vadui tinkančiu charakteriu negu Hinata. Vyresniosios Hjūgos manymu, peršokti vieną laiptelį ir tapti įpėdine jaunylei beveik nieko nereiškė. Hinata tik slapčia vylėsi, jog tą dieną, kai Hjūgoms bus paskirta nauja galva, kas nors paklaus (ar paklausys) jos nuomonės ir ji galės užtarti Nedžį. Galų gale jis buvo pats talentingiausias klano narys ir per pastaruosius metus netgi jo būdas šiek tiek sušvelnėjo. Udzumakis Naruto įkrėtė jam pakankamai proto, kad Hjūga suvoktų, jog kai kurios likimo gijos yra tavo rankose.

– Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, - Hinata pamatė vilnonėm kojinėm apmuturiuotas pėdas ir truputį susigūžė, kai pusbrolis pritūpė priešais ją, rinkdamas aplinkui išmėtytus daiktus – kuprinę, rankraščio ritinėlį, kelis pieštukus, kelis kartus perlenktą lapą...

Normalūs žmonės paprastai žiūri, kur vaikšto, pagalvojo Hinata, bet aš norėjau pajusti, ką tai reiškia, būti aklu. Ji pakėlė akis į Nedžį. Dalį jo veido dengė ilgi šilkiniai plaukai, kurių jis niekuomet nerišdavo.

– Baisu... – ištarė ji nerišliai sujungdama ankstesnes mintis.

Nedžis trumpam stabtelėjo, prieš sukišdamas ritinėlį ir pieštukus atgal į jos kuprinę. Jis kreivai šyptelėjo ir pažvelgė į ją.

– Tikrai, kad baisu, - jis ištiesė ranką ir padėjo jai atsistoti.

– Dėkui,- ištarė Hinata, kai Nedžis įdavė jai kuprinę ir jau buvo beketinąs atiduoti ir popieriaus lapą, bet smalsumo kupinas jį išlankstė.

Jis suraukė antakius. Dailia Hinatos rašysena tvarkingu stulpeliu buvo surašyti galybės Konohos krautuvių pavadinimai. Ir visi jie išbraukti. Tarsi ji būtų kažko ieškojusi ir neradusi.

– Bakalėja? – nepatikliai paklausė jis, rodydamas jai sąrašą.

– O... – Hinata truputį nutirpo, spoksodama į popieriaus lapą pusbrolio rankose. – Taip, - ji nuleido galvą.

Jau buvo praėjusi beveik savaitė nuo tada, kai ji apsilankė Učihos palatoje. Vėlai šiokiadieniais ji vėl įsliūkino į klano biblioteką ir nukopijavo keletą pastraipų apie akių ligas iš didelės storos knygos, kuri taip pat užsiminė apie kažkokį šaringano ir bjakugano ryšį. Ji pranešė apie tai Sakurai ir susitarė su ja susitikti savaitės pabaigoje. Tiesą pasakius, ją netgi šiek tiek nustebino, kad Sakura taip vertina jos nuomonę. Bet dabar Hinata tikrai ketino vėl pasirodyti ligoninėje ir Učiha jai niekaip neišėjo iš galvos.

Tiksliau – jo prašymas. Nereikėjo jai išvis siūlytis ką nors atnešti. Dabar ji tarsi patrakusi kasdien lakstė apsnigtomis Konohos gatvėmis, naršydama bakalėjos krautuves, ieškodama šviežių pomidorų. Bet viskas buvo arba vakuota, arba marinuota, druska sūdyta, dar kaip nors kitaip užkonservuota, užšaldyta arba kaip nors ypatingai išlaikyta nuo vasaros bei rudens. Šviežių, tik ką nuskintų vaisių nors užsimušk niekur nebūtum galėjęs rasti. Hinata netgi galvojo pasinaudoti iškvietimo technika ir per kitą matavimą persikelti į Ugnies šalies pietus. Tačiau tai jau būtų buvę pernelyg ekstremalu.

– Kažko ieškai? – paklausė Nedžis, atiduodamas jai sąrašą.

– M... – Hinata linktelėjo, įsikišo popierių sau į kišenę ir patraukė savo kambario link.

– Ar galiu paklausti ko? – Nedžis nusekė paskui. Jis ėjo tiesus ir išdidus, tačiau visa jo povyza neskleidė jam įprastos paniekos aplinkiniams. Jis truputį dėl to pyko, bet po truputį, per kelerius metus ta mergina prisijaukino jį kaip laukinę katę. Hinata užsimetė ant pečių kuprinę.

– Šviežių pomidorų, - ji pakėlė akis į aukštą pusbrolį, - supranti, ŠVIEŽIŲ.

– Tik ką nuskintų nuo krūmo? – pakreipė galvą Nedžis.

– Mm... – linktelėjo Hinata ir kiek susikūprinusi ėjo toliau.

– Išsitiesk, - paliepė Nedžis ir ji išsitempė kaip styga, - Hina-čan, pomidorų? – perklausė jis. – Tu nemėgsti pomidorų...

– Bet jie vis tiek skanūs, - tyliai paprieštaravo Hinata ir Nedžis sulaikė ją už alkūnės. Jiedu abu sustojo priešais Hinatos kambario duris.

– Per didelis kiekis pomidorų tau ima gelti liežuvį, - rimtai pasakė jis žiūrėdamas į ją savo balzganomis akimis, - ir tau išvis labiau patinka agurkai. Kam tau prireikė šviežių pomidorų? – jis palenkė galvą, kad Hinata būtų jo akių lygyje.

– Aš... aš pažadėjau... – Hinata nervingai nurijo seiles. – Vienam žmogui. Pažadėjau atnešti.

Nedžis atsiduso ir nusuko į šalį akis. Jeigu Hinata ką nors pažada, ji visuomet tai ištęsi. Anksčiau ar vėliau. Tai šiek tiek vargino. Nepaisant švelnaus būdo ji buvo ganėtinai užsispyrusi.

– Tau reikia liautis dalinti pažadus į kairę ir į dešinę, - pasakė jis, - ir liaukis buvusi pavyzdinė Jamato Nadešiko. Dėl to visi tavimi ir naudojasi.

Hinata sučiaupė lūpas ir nieko neatsakė. Ji tik stipriai sugniaužė kuprinės petnešas ir įsmeigė akis tiesiais priešais save. Į Nedžio apykaklę. Ji nežinojo, ar čia ji buvo tokia mažutė, o gal Nedžis buvo nesveikai aukštas, tačiau jos nosis buvo jo pečių lygyje.

Nedžis kurį laiką žiūrėjo į ją, kol galiausiai sugniaužė kumštį ir, pagriebęs ją už rankos, nusitempė Hjūgų rūmų koridoriais su savim.

– Einam, - teištarė jis, spitriai vydamas koją už kojos. Hinata risnojo paskui.

– Nedži-niisan? – nustebusi sušvokštė ji. Jos plaukai plaikstėsi su kiekvienu žingsniu.

– Jaučiuosi ganėtinai kvailai kopijuodamas Šikamaru, - burbtelėjo jis, - bet... めんどうくさい*...

Nedžis tiksliai nežinojo, kas jį labiau vargino – Hinatos užmojai ar tai, kad jis tuos užmojus nori patenkinti, tačiau jiedu greitai atsidūrė ant Hjūgų valdų slenksčio ir, nieko nelaukdamas, jis įšoko į šiltus aulinius batus. Hinata stovėjo tarsi žadą praradusi. Ji mirksėjo nieko nesuprasdama. Nedžis atsisuko atgal ir, pamatęs, kad jis vis dar stovi su kojinėmis, staigiai pribėgo prie drabužių kabyklos, pagriebė jos striukę, ištraukė iš rankovės storą šaliką, apmuturiavo juo Hinatos kaklą ir burną, užmetė jai ant pečių striukę ir stumtelėjo ją šiltų, trisdešimt šešto dydžio aulinukų link. Kol Hinata tarsi apspangusi ovėsi batus, Nedžis susisagstė striukę ir užsimaukšlino gobtuvą.


Lauke pūtė žvarbus vėjas, kuris būtų į visas puses draikęs ir taip per ilgus plaukus.

– O! – atsivėrė lauko durys ir vidun įgriuvo visa apsnigta Hanabi. – Niisan~!

– Perduok dėdei, kad mes greičiausiai vėluosim vakarienės, - jis prabėgomis palietė sudrėkusią paauglės galvą, sugriebė šiltai apsirengusią Hinatą už riešo ir išlėkė su ja laukan į pūgą.

– O... – Hanabi sumirksėjo stebėdama, kaip vyresnioji sesuo ir pusbrolis dingsta už baltos sniego sienos. – Bet kad dar tik vidurdienis!! – sušuko ji pavymui, tačiau jie jos jau nebegirdėjo.

Hinata visą kelią nematė nieko tik plačią pusbrolio nugarą. Ji bėgo paskui, aukštai keldama kojas, klimpdama į sniegą. Vėjas nurausvino jai skruostus ir ji tyliai padėkojo Nedžiui, kad tas apsuko šaliką beveik iki pat ausų. Ji markstėsi nuo į akis patenkančių snaigių ir nė nebandė įsivaizduoti, kokį sniego kiekį reikia įveikti Nedžiui, kuris lėkė priešais, iš dalies užstodamas ją nuo vėjo.

Jis netraukė į miestą. Hjūgų valdos buvo beveik prie Konohos ribų ir, kai jie išbėgo pro pagrindinius vartus, Hinata galvojo, kad jis pasuks gyvenvietės centro link, tačiau, kiek palėkę pagrindine, į Konohos vidurį vedančia, gatve, jiedu pasuko už kampo. Tiesiai į mišką, kuris tęsėsi beveik iki pat administracinių kaimo ribų.

Medžiai augo kalnuotoje vietovėje ir, užuot šokinėję per šakas, jiedu toliau bėgo žeme, nes ant žieminio miško patalo buvo mažiau sniego. Takas darėsi vis statesnis ir Hinata pajuto, kad jai ima trūkti kvapo. Vis dėlto tempo ji nesumažino ir atkakliai sekė paskui pirmyn tarsi viesulas lekiantį Nedžį.

Jis sustojo tik tuomet, kai atsidūrė toli kalvose. Toli nuo Konohos. Atsisukusi Hinata pamatė namų stogus mažesnius už smeigtukų galvutes. Ji giliai kvėpavo stebėdamasi, kad jai pavyko įveikti tokį sudėtingą maršrutą per ganėtinai trumpą laiką. Dabar vos pastebimai snigo ir dar net nebuvo pradėję temti.

Nedžis patraukė prie didelės grupės apsnigtų medžių, kurių sniego kepurės darė juos panašius į milžinišką kupolą.

– Čionai, - pasakė jis ir Hinata sutrikusi priėjo prie pusbrolio, kuris stovėjo greta seno medžio kamieno.

– Aš nesupran... – sumurmėjo Hinata, tačiau Nedžis apkabino ją iš už nugaros ir suėmęs kilstelėjo jos dešinę ranką.

Hinatos širdis daužėsi kaip išprotėjus. Nedžio prilaikoma, pirštine apmauta jos plaštaka palietė tamsiai pilką medį ir kažkas spragtelėjo. Ji išsigandusi pažvelgė aukštyn, kur turėjo būti krūvos tankių šakų. Atsivėrė keista anga. Hinatai nespėjus nė cyptelėti, Nedžis tvirtai apkabino ją per liemenį ir liuoktelėjo aukštyn, inercijos jėga įstumdamas juodu abudu pro angą vidun.

Ji užsimerkė, laukdama smūgio, tačiau Nedžio prilaikoma ji lengvai ir saugiai nusileido ant žemės. Pro vokus vidun veržėsi šviesa ir Hinata lėtai pramerkė akis. Pramerkė lėtai, kad jos priprastų prie skaisčios šviesos, bet galiausiai išpūtė jas iš nuostabos. Ji nusitraukė striukės gobtuvą ir ėmė pamažu rištis šaliką. Jai atsivėrė žandikaulis.

Tai buvo šiltnamis. Ne. Sodas. Didelis stiklinio karkaso sodas paslėptas tarp sniegu apklotu medžių. Čia tikrai neapsieita be tam tikrų nindžiutsu. Ir gal netgi gendžiutsu. Hinata apsidairė. Jai raibo akys nuo žalios spalvos. Lauke buvo pilka ir balta, o čia viskas žaliavo, žydėjo gėlės, tarsi būtų tikras pavasaris.

Įvairiausių rūšių augalai augo susodinti į tvarkingas lysves ir ši tvarka labai priminė jos pačios sodą namuose. Hinata žengė vieną žingsnį į priekį staiga suvokusi, ką tai galėtų reikšti. Jai priešais akis vėrėsi mažiausiai šešios įvairiausių gėlių lysvės. Ilgiausi trys takai plytėjo skersai sodo ir ji jau galėjo įsivaizduoti, kur jie veda. Čia nebuvo medžių, kurie paprastai žymėtų ribas, bet Hinata žinojo, jog už gėlių turėtų augti vaistažolės, o už vaistažolių...

Ji žengė dar vieną žingsnį. Paskui kitą ir dar kitą, kol galiausiai tekina metėsi į priekį, numetusi ant žemės striukę, šaliką ir pirštines. Ji bėgo pro nesuskaičiuojamų rūšių gėlės, vaistažoles ir kitokius augalus. Kai kuriuos, pastebėjo ji, jau seniai būtų norėjusi įsigyti, jeigu tik būtų žinojusi, kurioje šalyje jų ieškoti. Ji pralėkė pro pirmą vaistažolių lysvę. Žinojo, kad negražu šitaip lakstyti po kito žmogaus valdas, bet ją buvo apėmęs klaikus jausmas, kurį galėjo išsklaidyti tik patikrinusi, jos įtarimai tiesa ar ne.

Vaistažolės baigėsi ir ji jau lėkė pro geltonai žydinčių agurkų lysves. Už agurkų jau matėsi prismaigstyta nemažai lazdelių ir prie jų pririšti augalai, kurie turėjo stovėti tiesiai. Taip buvo lengviau nuraškyti derlių...

Hinata sustojo kaip įbesta. Pomidorai. Tikri, gyvi, jau šiokią tokią spalvą įgavę pomidorai. Ji žiūrėjo į kelias tos daržovės eiles, negalėdama patikėti tuo, ką mato. Paskui ji darkart apsižvalgė aplinkui, gerdama į save tą žalumą ir ją čia atvedusį žmogų. Nedžis stovėjo greta, visai nesušilęs. Jo veidas neišdavė jokių emocijų. Hinata ėmė dar tankiau kvėpuoti. Sutikęs jos žvilgsnį, Nedžis nusuko akis.

– Dar neturėjai to pamatyti... – burbtelėjo jis. – Dar trūksta paukščių ir drugelių... – pridūrė jis, o Hinata pasijuto tarsi kas jai būtų per veidą šlapiu skuduru užvožęs. Ji staiga susiėmė už burnos, kad nepradėtų garsiai juoktis.

– Kas? – Nedžis atsisuko į ją, šiek tiek suirzęs.

– Tiesiog, - tyliai sukikeno ji, - žodis „drugeliai“ nelabai tinka tau prie veido, - toliau kikeno ji.

– Ko gero, - jis sukryžiavo ant krūtinės rankas, - šiaip ar taip, tie pomidorai dar ne visai prisirpę. Reikia kiek palaukti... bet kuriuo atveju, ketinau tau viską parodyti po trijų dienų... – su kiekvienu žodžiu jo balsas darėsi vis tylesnis.

– Po trijų dienų... – atkartojo Hinata ir jai žadą užkando. Ji nuleido rankas. – Nedži... – ji apsižvalgė. – Visa tai...

– Jo... ko gero, - jis pakėlė akis ir pažvelgė į ją tarsi nuskriaustas, namo grįžtantis šuo, - su gimtadieniu.

Hinatos veidą ėmė smaigstyti adatos. Ji atsiduso. Ir staiga labai švelniai nusišypsojo. Hjūgų klane visi buvo konkurentai ir varžovai, bet tą akimirką ji suprato, kad bent vienas šeimos narys yra tikra šeima. Tikras draugas, kuriuo ji gali pasitikėti.

Ji pamažu priėjo arčiau ir ištiesė rankas. Nedžis nė nekrūptelėjo, kai ji nurišo jam nuo kaktos protektorių, atidengdama prakeiktą įspaudą. Jei jis ir buvo nustebintas, Nedžis to neparodė. Hinata atsargiai perbraukė švelniais pirštais per ženklą ir pasistiebusi jį pabučiavo. Kitaip negu daugeliui Hjūgų, ženklas niekuomet nebuvo jai atgrasus. Tik keldavo liūdesį.

– Ačiū, - atsitraukusi ištarė ji, silpnai šyptelėdama.

Nedžis pravėrė lūpas tarsi ketindamas ką nors sakyti, tačiau jis galiausiai nurijo seiles ir pasilenkė į priekį, tiesdamas į ją rankas. Hinata akimirką nustojo kvėpuoti, išsigandusi, jog jis ketina ją bučiuoti, tačiau pusbrolis tik stipriai ją apkabino, prisitraukęs prie savęs, ir įkniaubė nosį jai į pečius. Jis užsimerkė ir atsiduso taip, tarsi būtų dingusios visos pasaulio bėdos.

– Nėra už ką.

Pomidorai: yra.

Drąsos pasirodyti Učihos palatoje: programos įkelti nepavyko. Paspauskite bet kurį klavišą, jeigu norite tęsti.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

* Yamato Nadeshiko - tobulos moters sinonimas vyrų dominuojamoje visuomenėje.
* mendoukusei - Nu ir kankynė (nuotalinė Šikamaru frazė)

All credits to Eglaya

--5--

– Kaip suprasti, nežinai kas jam yra?!

Hinata sustingo prie Sakuros kabineto durų, išgirdusi skardų įpykusį balsą. Ji susigūžė ir prispaudė sau prie krūtinės sunkų pilną maišelį.

– Taip ir suprask – nežinau! – atšovė Sakura pavargusiu balsu. – Fiziškai jis visiškai sveikas...

– Tik aklas! – šūktelėjo Naruto. Hinata galėjo įsivaizduoti jo perkreiptą veidą.

– Na, atsiprašau, kad nesu Madara ir neišmanau apie šaringaną tiek...

– Tai ką tu išvis išmanai?! – sugriaudėjo Naruto ir Hinata krūptelėjo, sukrėsto tokio emocijų protrūkio. – Ko išvis tada mokeis pas tą babą, jeigu nieko padaryt negali?!

Pasigirdo duslus bilsmas ir Hinata spėjo, kad Naruto trenkė kumščiu į stalą, arba Sakura numetė kokį nors sunkų segtuvą.

– Tau gal atrodo, kad man nerūpi?! – medikė buvo labai pikta. – Ką, tu manai, aš veikiau visus tuos mėnesius? Ką?! Ar bent įsivaizduoji, kiek tyrimų ir bandymų atlikta? KĄ?!

– Sakura... – švelniau ištarė jis, suvokęs, kad Sakuros balsas lūžta.

– Neliesk manęs!


Tyla. Hinata prikando lūpą svarstydama, jai belstis ar ateiti vėliau, bet jau buvo vėlus vakaras ir šįkart ją tikrai būtų užtrumpinę namie, jeigu būtų grįžusi paryčiais. Jau ir taip vakar galvos supyko, kad ji iš nežinia kur grįžo vėlai ir užvilkino savo gimtadienio šventę. Tiesą pasakius, Kiba ir Šino buvo siūlę jai nueiti kur nors kartu išgerti, bet Hinata nukėlė susitikimą kitai dienai – visko į dvidešimt keturias valandas nesutalpinsi.


Vakar ji vėlavo, nes pernelyg ilgai su Nedžiu apžiūrinėjo sodą ir skynė labiau prisirpusius pomidorus. Šiandien dėl tų pačių pomidorų vėlintis ji nenorėjo. Bet dabar brautis į Sakuros kabinetą...

Hinatai buvo nebe penkiolika metų ir kaskart pamačiusi Naruto ji neberausdavo. Kaip ten bebūtų, metams bėgant išmoksti žmogus skirti, kur yra tikras jausmas, o kur – vaikiškas susižavėjimas. Vienas dalykas yra turėti svajonę ir kažką idealizuoti, visai kas kita – tą svajonę įgyvendinti ir nuleisti ją ant žemės. Aišku, ji nebuvo kvaila ir suprato, kad net ir Naruto turi trūkumų, bet klausimas – ar tikrai verta visą gyvenimą vaikytis savo idealą? Arba su tuo idealu gyventi? Viena Hinata žinojo gerai – jeigu kada ir būtų išdrįsusi pasakyti Naruto, kad jis jai patinka, ir jeigu (labai hipotetiškas „jeigu“) jis būtų atsakęs teigiamai... ji visą gyvenimą būtų lyginusi save su juo ir gailėjusis, kad negali būti tokia stipri. Kad negali būti tinkama atsvara.

Ji susigūžė tiesiog jausdama, kaip Nedžis tvoja jai kupron už tokias save menkinančias mintis, bet Naruto vis dar buvo jos praeities vaiduoklis. Būnant šalia jo, jaučiant jo šilumą ir matant jo šypseną, vis dar imdavo greitai plakti jos širdis. Galbūt jos čakrai jautri bjakugano prigimtis taip tiesiog reaguodavo į jo viduje tūnantį Kjūbį. Bet nė vienas mokslininkas dar tiksliai to neištyrė. Hinata dažnai girdėjo pasakas, jog tikra meilė – tai tave persmelkiantis žaibas. Keista. Nes Naruto nebuvo žaibas (tikriausiai šio tėvo bruožo nepaveldėjo). Naruto buvo šilta karamelė, kurią pamatęs suskysti kaip saulėje palikti ledai. Kaip ten bebūtų žaibo trenkto žmogaus ir suskydusio žmogaus galutinė padėtis ta pati – nė vienas nebegali pajudėti.

O Hinata judėti norėjo. Ji norėjo judėti į priekį. Ir pagaliau atverti tas prakeiktas kabineto duris. Ji jau kėlė ranką belstis, kai vėl išgirdo juos kalbant.

– Man ne trylika metų, Naruto, - Sakura kalbėjo taip tyliai, kad Hinata turėjo pridėti ausį prie durų, - laikai, kai be jokios logikos vaikiausi Sasukę jau seniai praėjo. Aš noriu draugą išgelbėti. O ne užsidirbti kelis svarbius taškus kažkokiose varžybose.

– Žinau, - atsiliepė Naruto.

Viskas, Hinata tvirtai sučiaupė lūpas ir pasiryžo: ji pakėlė ranką ir pasibeldė. Davusi jiems kelias sekundes išsisukti iš keblios padėties (arba pozos, jeigu tokia buvo), ji stumtelėjo duris ir įėjo vidun.

Sakura sėdėjo už savo rašomojo stalo ir dėliojo į segtuvą po visą stalo paviršių pasklidusius popierius. Savo ilgus plaukus ji buvo supynusi į dvi kasas, kurios krito jai ant krūtinės. „Reikėjo palikti jas nugaros pusėj,“ pasakė Naruto tada tik įėjęs į Haruno kabinetą. „Dabar traukia dėmesį į ten, kur nėra ko pamatyt...“

Naruto, su raudona delno formos žyme ant kairiojo skruosto, stovėjo prie didelio lango, susidėjęs už nugaros rankas, ir žiūrėjo į kažką tolumoje. Jo auksiniai plaukai kaip visuomet buvo neklusniai išsidraikę, o ilgas odinis, kailiu muštas paltas siekė jo blauzdas. Vien pažvelgęs į aukštą ir gerai sudėtą vaikiną nebeturėjai jokių abejonių, kad jis kurią dieną taps hokage.

– Sveiki, - Hinata paskui save uždarė duris.

– Hinata-čan, - Sakura pakėlė akis nuo popierių ir švelniai nusišypsojo, - atleisk už netvarką...

– Viskas tvarkoj, - patraukė pečiais Hinata, eidama arčiau, - aš tik atnešiau dar kelias pastraipas iš knygos... nesistok, - ištiesė ji ranką, sustabdydama Sakurą, kuri jau kilo nuo kėdės, - tik paliksiu ir eisiu. Jau vėlu... Sveikas, Naruto-kun.

– Labas, Hinata-čan, - jis atsisuko ir linktelėjo santūriai nusišypsojęs. Nuo tos dienos, kai Sasukė buvo paguldytas į ligoninę, firminė Naruto šypsena išnyko iš jo veido grimasų repertuaro.

– O, dėkui, - Sakura paėmė iš Hinatos dar vieną sąsiuvinį ir jį atsivertė, - gal turi kokių minčių?

– Mmm... ne per daugiausiai, - Hinata timptelėjo lūpą stebėdama, kaip Sakura tiesiog ryte ryja dar vieną Hjūgų rankraščių kopiją. Naruto susidomėjęs žvilgčiojo tai į Sakurą ir sąsiuvinį jos rankose, tai į Hinatą.

– Hinata-čan, tu irgi į tai įsivėlus? – paklausė jis, prieidamas arčiau Sakuros krėslo, tačiau kiek saugodamasis, kad negautų branduoliniu kumščiu į kitą žandą.

– Truputį... na, šiaip ar taip... – Hinata kilstelėjo aukštyn popierinį maišelį, nes jis pradėjo smukti iš jos gniaužtų. – Man kyla įtarimas, kad visa tai gali būti paveldėta, bet tuomet gydymas būtų daug sudėtingesnis.

– Geriau jau tikėkimės, kad čia ne paveldimumas, - burbtelėjo Sakura, - nes tuomet išvis didelė tikimybė, kad tai neišgydoma...

– Mmm... – Hinata linktelėjo. Ją nemaloniai nukrėtė mintis apie gyvenimą tamsoje. – Tai aš jau... eisiu.

– Ačiū tau. Beje, - atkuto Sakura, - Hinata-čan, palauk.

– M? – Hinata apsisuko, sustojusi tarsi įbesta savo vėžiose.

Sakura atidarė rašomojo stalo stalčių ir kažką iš jo ištraukė. Ant stalo buvo pastatytas persikų sulčių pakelis. Hinata įsistebeilijo tarsi vaiduoklį išvydusi. Ji priėjo arčiau ir atsargiai paėmė sultis nuo stalo bei apžiūrėjo pakelį. Galiojimas dar nebuvo pasibaigęs. Ji sučiaupė lūpas. Galėjo ir išgerti, šunsnukis. Vis tiek nuo jam pumpuojamų vaistų džiūsta burna.

– Radau pati žinai kur, - ištarė Sakura akylai stebėdama Hinatos reakciją.

– Žinau, - Hinata linktelėjo ir stipriai sugniaužė pakelį. Pats laikas buvo jas sugirdyti per prievartą.



Jam nereikėjo dukart išgirsti to paties garso, kad sudarytų jo asociaciją su kokiu nors daiktų, gyvuliu ar žmogum. Šįkart tie žingsniai buvo daug skubesni, tačiau neabejotinai žmogus buvo tas pats. Sasukė kiek nustebo. Jis būtų galėjęs lažintis, kad Hjūga daugiau niekuomet gyvenime nebepasirodys jo palatoje, bet štai ji vėl šlepsėjo koridoriumi ir dar pakankamai greitai.


Sasukė išsišiepė tarsi kokią niekšybę sugalvojęs žmogus. Ta paklusni silpna avelė taip stengėsi visiems įtikti, kad net tokiam šunsnukiui kaip jis pats nešė pomidorų. Tai buvo viena iš jo keistų silpnybių – pomidorai. Ir Sasukė jau mėgaudamasis kūrė planus kaip jis numes visus juos ant žemės teigdamas, kad tai nešviežios, o kaip nors dirbtinai nuo vasaros išlaikytos daržovės. Galbūt jis ir buvo aklas, bet laike dar atsipaistė. Dabar buvo pats viduržiemis.

Durys tyliai prasivėrė ir ji lėtai įėjo vidun. Jis girdėjo, kaip spragtelėjo elektros šviesos jungiklis ir iš įpročio stipriai užsimerkė, bet paskui jam toptelėjo, kad šitas įprotis dabar jau niekam tikęs.

– Grįžai, - ištarė jis.

– Grįžau, - pakankamai greitai atsakė ji ir Sasukė pajuto kažkokį lengvą svorį sau ant pilvo. Jis susiraukė ir ištiesė ranką, siekdamas svetimkūnio. Tai buvo nedidelis stačiakampis ganėtinai minkštas daiktas. Jį pakračius kažkas viduj žliugsėjo.

– Vėl pomidorų sultys? – jis kilstelėjo antakį, o balse skambėjo panieka. – Aš prašiau švie—

– Ne, - švelniai, tačiau tvirtai nutraukė jį Hinata, - tai – persikų sultys nuo praėjusios savaitės. Palikau, kad jas išgertum. Dabar tą ir reikės padaryti. Kitaip negausi savo šviežių pomidorų.

– Či... – išleido keistą garsą Sasukė. – Šviežių pomidorų? Nejuokink.

– Taip, šviežių pomidorų, - Hinata padėjo daržovių pilną maišelį ant ligonio naktinio staliuko, - man rankos nutirpo benešant.

– Meluoji.

– Nemeluoju. Prašau išgerti sultis, tada duosiu pomidorų, - Hinata laikėsi tvirtai, kaip tikra neklaužados penkiamečio motina.

– Kaip man siūlai išsilukštenti šiaudelį ir dar pradurti pakelį... aš gi aklas, - Sasukė kilstelėjo ranką ir papurtė joje laikomą sulčių pakelį.


Ir dar jis vadinamas vienu geriausiu Konohos šinobių, sumišo Hinata, eidama artyn. Maži Hjūgų darželinukai sugeba užmerktom akim ištuštint sulčių pakelius. Ji sugriebė pakelį ir tą akimirką, kai jų pirštai susilietė, Sasukė pagriebė ją už riešo laisvąja ranka ir prisitraukė ją prie pat savęs, panardindamas nosį jai į krūtinę. Hinata išleido labai menką ir labai aukštą garsą. Jis įkvėpė taip garsiai, kad jai atrodė, jog tuoj sprogs jos ausų būgneliai. Į galvą ties plaukų linija jai susmigo daug mažų aštrių adatėlių.


Jis atstūmė ją taip pat staigiai, kaip ir buvo prisitraukęs. Pritariamai linktelėjęs, jis ėmė mikliai lukštenti šiaudelį ir apgraibomis suradęs mažą kitokios medžiagos skritulį, pradūrė jį šiaudeliu.

– Ale tikrai pomidorai, - ištarė jis perbraukdamas pirštais per nosį, - ruošk stalą, Hjūga. Geriu tas tavo sultis, - jis godžiai patraukė iš pakelio.

Hinatos veidas degė.

– T-tu... kaip... gi... sakei, kad negali pats... – mikčiojo ji, keikdama save už prarastą kontrolę. – Negali pats pradurti pakelio! – ji šleptelėjo sukrėsta ant kėdės. Vis dėlto ne kasdien tau į tarpą tarp krūtų įsikniaubia Učiha Sasukė. Jis nustojo siurbęs sultis ir pasuko į ją galvą. Nors jo juodos akys nieko nematė, atrodė, kad jos veria kiaurai.


– Hjūga, aš gal ir aklas, bet vis tiek šinobis.
------------------------------------------------------------------------------------------------

All credits to Eglaya