Dingęs vėrinys ir butelis vandens (one-shot)

ULTRA TVXQ FAN

Ką tik parašiau ir iškart keliu jum x3

Ėjau namo. Buvo vėlus vakaras, del to ėjau šiek tiek sparčiau nei visada. Aš planavau grįžti daug anksčiau, bet koncertas užsitesė, o po to dar vakarėlis... Jau beveik pripratau. Prie daug žmonių. Ak, kad kasnors suprastų, kokia aš buvau vieniša... mano geriausia draugė išsikraustė ir mane neseniai paliko vaikinas. Tai mane paskatino dalyvauti įvairiuose viešuosiuose renginiuose, tačiau man reikėjo draugo. Gero, tikro draugo.
Pakėliau galvą ir įsmeigiau žvilgsnį į žvaigždėtą dangų. Man taip norėjosi greičiau grįžti namo. Butas nebuvo labai geras, bet brengesnio aš nebūčiau įpirkusi. Trijų kambarių, išdaužytom plytelėm balkone, o dar neužsidarančios vonios durys... Tačiau butas man patiko. Jis buvo jaukus ir viskas jame buvo orginalu, dauguma daiktų buvo mano sesers rankų darbo.
Aš atsikvėpiau. Buvau arti namų. Pirmas dalykas, kritęs man į akis buvo tai, kad prie daugiaaukščio stovėjo keli policijos automobiliai. Suraukusi antakius priėjau prie sargo.
-kas čia darosi?-suglumusi paklausiau
-prašom nesijaudinti. Buvo apiplėštas vienas butas. Manoma, kad nusikaltėlis dar pastate. Labai nenustebkite jei policija apsilankys ir pas jus.
Atsisveikinusi su sargu patraukiau liftų link. Paspaudžiau 8 aukšto mygtuką. Hm... apiplėšimas? Tai buvo keista, nes čia buvo ramus rajonas. Nusikaltėlių čia niekada nepasitaikydavo. Turbūt del to policija ir buvo iškart sukelta ant kojų.
Išlipau iš lifto ir patraukiau paskutinio aukšte, 85 buto link. Atsirakinau duris ir įėjau į butą. Vos spėjus uždaryti ir užrakinti duris kažkas griebė mane iš nugaros ir užspaudė burną. Pradėjau mustytis, tačiau kažkas mane tvirtai laikė.
Pasigirdo švelnus ir pasimetęs vyriškas balsas:
-jai tu šauksi aš tave...-jis visai pasimetė,- iš... išprievartausiu?
Sustingau kaip suparalyžuota.
-ar tu tylėsi?
Aš palinksėjo galva ir mane laikiusios rankos atsileido. Atsisukau į mane laikiusį vaikiną. Ir suabejojau, ar prieš mane stovi ne angelas. Truputį šviesinti plaukai vietom krito jam ant veido. Jo oda buvo šviesi ir tai labai išryškino jo tamsias akis. Vaikinas buvo apsirengęs tamsiai, tačiau kad ir kaip galvotum, jis tikrai nebuvo panašus į nusikaltėlį.
-tai tu tas plėšikas?-tyliai paklausiau
-taip, turbūt mane juo laiko,- suglumęs atsakė jis,- bet tai buvo ne apiplėšimas ir čia tikrai ne mano kaltė.
Nustebusi pažvelgiau į liūdną vaikino veidą, bet staiga pasigirdo beldimas į duris.
-atidarykite, čia policija,-pasigirdo balsas iš už durų.
-maldauju, neišduok manęs,-pasakė išsigandęs vaikinas.greitai įstūmiau jį į spintą ir atidariau buto duris įsileisdama du pareigūnus. Abu buvo apie 40 metų. Vienas buvo gan apkūnokas ir nusišypsiojęs pasisveikino. Kitas buvo tikras sudžiūvėlis, turėjo į smailų snapą panašią nosį ir susiraukęs pasakė.
-kodėl taip ilgai neatidarei durų? Juk nieko neslepi, ką?
-na nustok, tu,-sudraudė jį kitas pareigūnas.- mes atėjome paklausti kelių dalykų. Visų pirma, ar niekas nedingo?
-ne, visi daiktai vietose,-atsakiau
-o ar nepastebėjote ko nors keisto, gal kasnors buvo užėjęs?-paklausė į matvanagį panašus pareigūnas
-ne. Aš pati neseniai grįžau ir kalbėjau tik su jumis ir pastato sargu.
-viskas aišku. Tuomet labos nakties.-pasakė pirmasis pareigūnass ir išėjo iš buto. Kitas dar metė įtarų žvilgsnį į spintą, bet nieko nepasakęs išėjo.
Palaukiau kol jie pradings prie laiptų. Tik kai jie visiškai pradingo man iš akiračio uždariau duris užsirakinau ir giliai atsikvėpiau. Iš spintos išlindo vaikinas.
-ačiū, kad nepaskundei manęs,-pasakė jis ir nusišypsojo. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokią kerinčią šypseną.
Įtariai į jį pasižiūrėjau ir pasakiau
-dabar turi man pasakyt rimtą priežastį del ko aš taip padariau.
Nuėjome į virtuvę, užkaičiau po puodelį arbatos ir abu atsisėdome prie stalo.
-Visų pirma, aš Luca, o dabar gal galiu sužinoti tavo vardą?-paklausiau
-aš Jaejoongas,-atsakė jis
-tai kas ten buvo su tais netikrais apiplėšimais, ką?
-na, visa tai turėjo būti tik pokštas. Mes su draugais susilažinome, kad nueisim į tokių merginų kambarį, jos gyvena keliais aukštais žemiau nei tu, o kad įrodytume, jog ten tikrai buvome, turėjome paimti po kokį nors daiktą. Vienas mano draugas, po kurio ėjau aš, nuo lentynėlės paėmė kažkokį verinį, o jis matomai buvo vertingas, kai paskutinysis mūsų jau lipo pro langą, pasirodė tos merginos ir pamatė jį pranykstantį už jų lango. Štai del ko visa šita sumaištis.
-o tai kaip tas vėrinys?
-nežinau, pas Junsu jis ir liko...
-man kyla tik vienas klausimas, kaip tu atsidūrei mano bute, kuris yra 8 aukšte, jai durys buvo užrakintos.
-aš atradau Žmogiavoriškų galių, kurių ankščiau nepastebėjau turys, o tu kitą kartą uždaryk balkono duris.-jis nusišypsojo. Po to ilgą laiką tylėjom.
-žinai, man gana pavojinga būtų išeiti. Sakau gal... galėčiau likti čia?
-gerai- net nepagalvojusi atsakiau.
Tada vėl tylėjom.
-jai nori, gali eiti į vonią,-ištariau kažkodėl
-tikrai?
-mh, bet durys iki galo neužsidaro.
-nieko baisaus,-ji dar kartą nusišypsojo ir nuėjo prie vonios.-ačiū kad neišvijai manęs.
Vonios gurys kiek įmanoma užsidarė ir po kiek laiko išgirdau tekantį vandenį. Nusprendžiau pakloti Jaejoongui lovą, bet visa bėda, kad norint tai padaryti, man reikėjo paimti patalynę, kuri stovėjo spintoje. O pasiekti spintai man reikėjo praeiti pro vonią, kurios durys neužsidarė, o ten dabar prausėsi angelas. Nusprendžiau jokiu būdu neatsisukti ir netgi užsimerkti einant pro šalį. Ėjimas į priekį pavyko. Susikroviau visą patalynę vienu metu, nors ir sunku, bet kad tik nereikėtų eiti pro vonią dar kartą. Buvau prie vonios durų ir igirdau kažką niūniuojant. Nežinojau kas tai per melodija, tačiau garsas mane užbūrė ir aš pati nesuprasdama žvilgtelėjau į vonią. Tai truko tik kelias sekundes, tačiau aš jaučiausi kaip nežinau kokią blogybę padarius. Laimei, jis buvo užsimerkęs ir manęs nematė. Visa raudona nuskubėjau tolyn ir susmukau prie sofos. O jis tikrai angelas, pagalvojau, bet tada pati susigėdau del savo minčių.
Po kiek laiko jis išėjo iš vonios. Jis buvo tik su kelnėm. Pažiūrėjau į jį ir nuraudau.
-ar kas atsitiko?-nustebęs paklausė.
-ne, viskas gerai, tumiegosi ant sofos, aš einu į vonią,- ir pradingau vonioje. Ant durų kampo užmečiau rankšluostį, kad jis nesugalvotų manęs stebėti.
Išsimaudžiusi išėjau iš vonios ir planavau kuo greičiau pradinkti savo miegamajeme. Rytoi jis išeis ir mes turbūt niekada nebesusitiksime. Taip... logiškai mastant, tai būtų gerai. Bet atrodo, mano širdis nemėgsta paklusti logikai.
Šviesos buvo išjungtos, turbūt Jaejoongas žiūrėjo televizorių. Einant pro svetinę mečiau akį į jį. Jis miegojo. Išjungiau televizorių ir dar kartą pažvelgiau į jį. Jis buvo atsiklostęs. Nenorėjau kad jis peršaltų, del to nusprendžiau jį apkloti. Pasilenkiau ir užklojau jį. Įsistebėjau į užmerktas angelo akis, tik staiga jis girebė mane už rankos ir atsimerkė
-kas čia?
-aš... tu buvai neužsiklojęs... nenorėjau kad peršaltum ir aš tik...
Jis mane paleido
-atsiprašau,-jis staigiai atsisėdo. Buvo taip arti. Mūsų nosys beveik lietėsi. Ir mums abiems kažkas užplaukė. Nei vienas iš mūsų nepajudėjo. Lėtai aš pradėjau dar labiau linkti prie jo. Mūsų lūpos taip švelniai susilietė ir tai virto lengvu bučiniu. Tai buvo taip paslaptinga. Lyg kažkas būtų mane pastūmėjęs, o dar tas kerintis Jaejoongo kvapas... norėjau dar. O taip, aš labai norėjau dar. Jis ėmė švelniai mane bučiuoti.
Staiga atšokau supratusi ką mes darome.
-labanakt,-greitai ištariau ir nubėgau į savo kambarį. Dar išgirdau jo balsą
-jai bijai, kad kažką tau padarysiu, gali užsirakinti duris.
Turbūt, jei ir būčiau galėjusi ja užsirakinti, nebūčiau to dariusi. Buvau jau beužmieganti, kai išgirdau kaip atsidaro durys. Atsisėdau lovoje ir įsmeigiau akis į nedrasiai prie durų stovintį Jaejoongą.
-na, aš norėjau atsigerti, bet neradau vandens, o nežinojau ar iš čiaupo gerti galima...
Išlipau iš lovos ir patraukiau virtuvės link. Vaikinas ėjo paskui mane. Nuėjau į virtuvę it atsidariau spintelę. Nustebau – vandens ten tikrai nebuvo. Tada atsistojau ir pamačiau, kad butelis su vandeniu stovi tiesiai ant stalo. Atsisukau į Jaejoongą ir klausiamai pažiūrėjau. Jis šyptelėjo. Ir priėjo priepat manęs.
-tiesą sakant aš norėjau ne vandens, aš norėjau tavęs,-pasakė jis ir įsisiurbė man į lūpas.

-------------------------------------------
All credits to Ingė